Meniu - LT

 

VOKIEČIŲ AVIGANIS

Aviganis; Sargus; Tinkamas apsaugai;
Universalių tarnybinių šunų veislė. Puikus sargas, pėdsekys, aklųjų vedlys, iškasenų ieškotojas. Drąsus, ūmus ir narsus, ištvermingas, nepasitiki svetimais. Klusnus, nesunkiai dresuojamas, mėgsta vaikus. Turi daug judėti. Pasižymi gera uosle ir klausa. Dar vadinamas vilkšuniu. Būna juodi; juodi su rudu, rausvu bei gelsvu kojų įrūdžiu; juodi su širmu bei širmai rausvu kojų įrūdžiu bei šviesia krūtine, kaklo ir pilvo apačia, pagerkliu ir šviesiomis dėmėmis virš antakių; pilki, įvairių atspalvių širmi. Ant krūtinės ir labai šviesių kojų vidinėje pusėje gali būti nepageidautinų baltymių. Pasitaiko ir labai silpnos pigmentacijos šunų: šviesaus kailio, su blankia kauke ar visai be jos, šviesiomis akimis, didelėmis šviesiomis dėmėmis ant krūtinės ir kojų vidinėje pusėje, šviesiais nagais, rausvu uodegos galu. Šuns spalva nustatoma, kai užauga pagrindiniai dengiamieji plaukai. Juodų šunų papilvė juoda, visų kitų - pilka. Kailis tankus, šiurkštokas, su vešlia pavilne; kartą per dieną patariama valyti šepečiu.
Šios veislės šuo yra tvirtos, stamantrios konstitucijos, raumeningas. Patino aukštis ties gogu 60-65 cm, kalės - 55-60 cm. Pageidautinas šuns masės ir ūgio santykis parodytas lentelėje. Stoto indeksas 110-112. Galva didelė, pleištiška, nuo ausų nosies link siaurėja, ilgis - apie 40 % šuns aukščio ties gogu. Kaktos ilgis ir plotis maždaug vienodi, patino gali būti kiek platesnė, kalės - ilgesnė; iš priekio ir šono apvaloka, kartais su nežymia skersine vagele. Skruostai neryškūs, apvaloki. Kakta ir snukis maždaug vienodo ilgio, beveik lygiagretūs, pakaktys neryškus. Ausys virš akių linijos, vidutinio dydžio, stačios, smailios, lygiašonio trikampio pavidalo, vienu kraštu pasisukusios į priekį. Judančio ar besiilsinčio šuns ausys gali būti nulėpusios. Iki 6 mėn. amžiaus, kol keičiasi dantys, ausys gali karoti ar būti pakrypusios į šalis. Akys judrios, vidutinio dydžio, migdolų pavidalo, įkypokos, prigludusiais vokais, protingo žvilgsnio; būna kailio spalvos arba tamsesnės. Antakiai neryškūs, nuožulnūs, žandikauliai stambūs, stiprūs. Dantys dideli, balti, tankiai suaugę, giliai dantenose, sankanda žirkliška. Lūpos prigludusios, visiškai dengia dantis.

Vokiečių aviganio ūgio ir masės santykis:
  Patelė Patinas
Aukštis ties gogu (cm) 55 57.5 60 60 62.5 65
Masė (kg) 20 24 28 30 34 38

Nosies veidrodėlis didelis, juodas. Kaklas tvirtas, raumeningas, su nugaros linija sudaro 45° kampą. Susijaudinęs šuo jį kelia kuo aukščiau, o bėgdamas nuleidžia. Gogas ryškus. Nugara tiesi, tvirta. Juosmuo platus, raumeningas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, raumeningos, nuolaidokos, su nugaros linija sudaro 23° kampą. Krūtinė ilga, ovali, jos apačia siekia alkūnes ar kiek žemiau. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Mentikauliai ilgi, pasvirę 45° kampu, labai prigludę prie krūtinės ląstos. Petikauliai su mentikauliais sudaro beveik statų kampą. Pečiai raumeningi, kaulėti, dilbiai ovalūs, statmeni, tiesūs, plaštakos tvirtos, truputį pasviros. Alkūnės atsikišusios, bet neturi styroti į šalis. Priekinės kojos ilgesnės už krūtinės aukštį ir sudaro 55 % šuns aukščio ties gogu. Užpakalinių kojų šlaunys raumeningos, plačios. Blauzdikauliai ilgesni už šlaunikaulius. Kelių sąnariai yra ties alkūnių sąnariais. Kulnų sąnariai stamantrūs, tvirti. Letenos sugniaužtos, ovalios, trumpais, suspaustais pirštais. Nagai trumpi, tvirti, tamsūs. Rudimentiniai pirštai šalinami. Uodega riesto kardo pavidalo, apžėlusi tankiais plaukais, siekia kulnų sąnarius ir net pusę slėsnų. Susijaudinęs šuo ją pakelia iki nugaros. Dažniausiai bėga risčia, beveik nelankstydamas nugaros, ištiesta į priekį galva, kiek pakelta uodega (nuo ausų iki uodegos būna beveik tiesi linija). Plaukai tiesūs, šiurkštus ir prigludę; galvos ir ausų kaušeliuose, priekinių kojų, letenų ir pirštų trumpi; kiek ilgesni priekinių kojų užpakalinės dalies iki plaštakų ir užpakalinių kojų iki kulnų; kaklo - ilgesni ir tankesni. Būna ir ilgaplaukių vokiečių aviganių. Tačiau jie neatsparūs orų kaitai.
Trūkumai ir ydos: lėtumas, per didelis jaudrumas, bailumas, tingumas; per didelis ar per mažas ūgis, ilgos kojos ir trumpas liemuo; trumpas, bukas, plonas, smailus, mažas snukis; nukarusios, trumpintos ar arti viena kitos ausys; nežirkliška sankanda; dantų stoka; silpni, trapūs dantys; labai minkštas, trumpų ar ilgų plaukų, be pavilnės kailis; pjautuvo pavidalo ar žiedu susukta ant nugaros, nukarusi, iš prigimties trumpa ar trumpinta uodega.
Veislė išvesta Vokietijoje. Vokiečių aviganių protėviai ilgus amžius ganė avis, gynė bandas nuo plėšrūnų. Šiaurės ir Centrinėje Vokietijoje vokiečių aviganiai buvo trumpakojai ir stambūs, Pietų Vokietijoje (Viurtemberge) - ilgakojai, smulkesni. Šiuos šunis imta kryžminti, ir XIX a. pab. jų palikuonis pradėta naudoti paieškoms bei karo tarnyboje. 1899.IX.20 vokiečių aviganių draugija priėmė A. Mejerio ir M. Štefanyčio pateiktą pirmąjį vokiečių aviganių standartą. Šie Šunys labai tiko įvairioms tarnyboms, buvo pakankamai atsparūs, todėl veikiai išpopuliarėjo visame pasaulyje. 1976.VIII.30 Pasaulinė vokiečių aviganių augintojų draugija patvirtino naujausią šios veislės standartą. 1977.IV12 veislė užregistruota FCI (Nr. 166b).

Literatūros šaltinis:
Šunys: Enciklopedija. – V.: Mokslo ir enciklopedijų laidykla, 1995. D.1 / Karolis Masilionis, Vytautas Klova, Adolfas Kuzavinis ir kt. – 220 p.; iliustr.
Atnaujinta 2005-12-08

Meilė augintiniams * Šunų veislynas Laimės lašas * Labradorų veislynas Lapiai * Veterinaro paslaugos *

Virtualus žurnalas VAIVA.LT jungiantis mintis, darbus ir tai, kas daro mus laimingais!